Ortodoksų Velykos visoje Graikijoje yra pati didžiausia metų šventė. 

Tuo tarpu Korfu saloje ypač unikalios Šv. Velykų šventimo tradicijos, garsios visame pasaulyje. Čia jos pamaldesnės, turi tokių ritualų, kurių nepamatysi niekur kitur. Jeigu ketinate pavasarį apsilankyti Korfu saloje – pasistenkite sudalyvauti šventėje. 

Iki pat Velykų – didysis pasninkas, kai nevalgoma mėsa, pieno produktai, kiaušiniai, aliejus. 

VELYKINĖ SAVAITĖ 

Verbų sekmadienis (Palm Sunday).  Korfu mieste pajuda didžiulė procesija, skirta Šv.Spiridono, salos globėjo, garbei. Minia eina senosiomis venecijietiško miesto gatvėmis. Tokia ceremonija vyksta nuo 1630 metų. Korfiečiai dėkingi šventajam už salos išgelbėjimą nuo mirtino maro 1629 metais. Filharmonijos orkestro koncertai kuria Didžiosios savaitės nuotaiką. 

Didžiojo Pirmadienio, Antradienio ir Trečiadienio dienomis vyksta pamaldos cerkvėse, skamba bažnytinė muzika, rengiami muzikos ir poezijos vakarai. 

Didįjį Ketvirtadienį pirmieji varpai praneša visiems, kad laikas dažyti Velykinius kiaušinius raudonai. Tai viena seniausių graikų stačiatikių krikščionių tradicijų. Kiaušinis simbolizuoja kapą, iš kurio prisikėlė Jėzus Kristus, o raudona spalva, susijusi su gyvenimu ir pergale, simbolizuoja Kristaus kraują. Kiaušinių dažymo tradicija yra susijusi su Paskutine vakariene, paskutiniu valgiu, kurį  Jėzus pasidalino su savo mokiniais, atminimu. 

Šią dieną cerkvėse skaitomi 12 Evangelijos skaitinių. Beje, Korfu esanti katalikų bažnyčia taip pat prisijungia prie Evangelijos skaitymo. Čia uždegama 12 žvakių, ir po kiekvieno Evangelijos skaitymo viena žvakė užpučiama. 

Didysis penktadienis – liūdna ir ypatinga diena. Anksti ryte skamba laidotuvių varpai. Iš bažnyčių eina eisenos, nešami gėlėmis išpuošti neštuvai, tarsi vaizduojant, kad nešamas Kristaus kūnas. Didžiausia procesija vyksta vakare, Žmonės rankose laiko žvakutes. Procesiją lydi trys pagrindiniai salos orkestrai, vaikų chorai, groja gedulingi maršai. Visa Listono aikštė apšviesta purpurine žibintų šviesa. 

Didysis Šeštadienis – pati įspūdingiausia diena, vyksta reginiai, kurių laukia ir miesto gyventojai ir daugybę suvažiavusių turistų. 

6 val. ryto Korfu miesto senamiestyje esančioje Šventosios Mergelės Marijos Ksenon  cerkvėje (Panagia ton Xenon – Faneromeni cerkvė) imituojamas žemės drebėjimas (primenantis Biblijoje aprašomą žemės drebėjimą Kristaus prisikėlimo metu). 9 val vyksta procesija Šv.Spiridono bažnyčioje. Tai tradicija, atėjusi dar nuo venecijietiškų laikų, kai valdžia buvo uždraudusi gyventojams eisenas ir jos vykdavo bažnyčių viduje. Tuo pačiu išnešamos Šv.Spiridono relikvijos, šįkart paminint šventojo nuopelnus badmečio metu. Groja laidotuvių melodijos. 

Ir staiga nuotaika pasikeičia per kelias minutes.. 

11 val. skamba bažnyčių varpai. Iš visų balkonų pradeda kristi beveik žmogaus dydžio raudoni moliniai ąsočiai, kiekvienas iš jų pripildytas vandens. Gatvės nusidažo raudonomis molio šukėmis. Krintantis ir dūžtantis ąsotis palydimas džiaugsmingais šūksniais ir ovacijomis – tikima, kad į kuo daugiau šukių suduš ąsotis, tuo daugiau laimės jį išmetusiajam atneš, na, o užantin įsidėta šukė, neš  sėkmę visus ateinančius metus. Tuo pat metu garsiai skamba varpai. Orkestrai pradeda groti džiaugsmingą muziką. Žmonės sveikina vienas kitą – Xristos anesti (Kristus prisikėlė).

Keletą minučių trunkančio papročio kilmė nėra aiški. Kalbama, kad korfiečiai tai pasiskolino iš venecijiečių. Venecijos valdymo laikais žmonės per Naujus metus mesdavo senus daiktus per langus, tikėdamiesi, kad ateinančiais metais gaus naujus ir geresnius. Korfiečiai perkėlė šią tradiciją Velykoms. Kiti sako, kad ši tradicija atėjusi dar iš senesnių laikų, kad triukšmu graikai žadindavo pavasario deivę Persefonę. Bet kokiu atveju atgimimas švenčiamas čia ypatingai – džiaugsmingai ir garsiai. 

Vakare bažnyčiose vyksta pamaldos, žmonės laiko rankose žvakes, jos uždegamos viena nuo kitos (ugnis paprastai atvežama iš Šventosios žemės, ir tada degama žvakutė nuo žvakutės po visą Graikiją). 12 val. nakties kunigas šaukia „Kristos anesti“, tuo metu į dangų pažyra krūva fejerverkų, mažuose miesteliuose sprogdinamas dinamitas, žmonės džiaugsmingai vienas kitą apkabina ir sveikina. Šventimas persikelia į tavernas, tąnakt valgoma sriuba magiritsa, duona fogatsa, geriama daug vyno. Nes Velykos, prisikėlimas!

Velykų sekmadienis. Miesteliuose nuo ryto vyksta džiaugsmingos procesijos su orkestrais. Kiekviename kieme pakvimpa kepiamų ėriukų ant iešmo ir kokoretsi (susukti ėriuko vidaus organai – geras kąsnelis gurmanams) kvapai. 

Vis dėlto viso ėriuko ant iešmo kepimas – nėra paprasta kulinarijos tradicija. Avinėlio aukojimas minimas Senajame testamente. Dievas paprašė Abraomo paaukoti savo sūnų. Abraomas pakluso, paruošė malkas, uždegė laužą. Izaokas, pamatęs, ką daro tėvas, jo paklausė: „Čia malkos ir medis, o kur avinėlis?“. Kai Dievas pamatė, kad Abraomas ruošiasi paklusti, liepė sustot. Abraomas paaukojo netoliese besiganantį avinėlį. Ėriukai buvo aukojami, kad išpirktų savo nuodėmes Dievui. Šiandien aukoti nebereikia. Bet žmonės kepa ėriuką, lėtai sukdami ant ugnies. Ėriukas kepa ilgai – 4, 5, 6 valandas, tuo metu šeimos užkandžiauja, geria vyną, bendrauja.